Pirmasis Biržų vardo paminėjimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštuose

The first mention of Birzai at LDK annals

REŽISIERĖ, RAŠYTOJA GALINA DAUGUVIETYTĖ

Rašytojas Algimantas Zurba Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio mėn. 22-23 d.

Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio mėn. 22–23 d.

MONSINJORAS a.a. KAZIMIERAS VASILIAUSKAS

TAPYTOJAS a.a. ALGIRDAS PETRULIS

A painter Algirdas Petrulis

POETAS a.a. JONAS STRIELKŪNAS

A poet Jonas Strielkunas

SKULPTORIUS a.a. KONSTANTINAS BOGDANAS

A sculptor Konstantinas Bogdanas

RAŠYTOJAS ALGIMANTAS ZURBA

A writer Algimantas Zurba

           Ilgam įstrigusios pabiros

           Vaikystė. Vasaros gražumas. Tėvas kinko į vežimą kumelaitę. Sėdame ir dardame gerus trylika kilometrų iš gimtųjų Žvaguičių į Čypėnus, kaimą netoli Vabalninko. Tenai nutekėjusi ir ne vieną tragišką nutikimą išgyvenusi tėvo sesuo. Tačiau ir rūsčiame pokaryje ji nestigo optimizmo. Jau paruošta linksma „pakermošė“. Pirma skubame į Vabalninką, į atlaidus, paskui – vėl pas tetą. Susirinks kaimynai, putos aukštaitiškas alus, skambės užstalės dainos, nesibaigiančios šnekos. Visiems pritilus, kas nors pašnibždės: kažin kur dabar kunigėlis Vasiliauskas? Kas girdėjęs prasitars: gal vis dar nepaleistas, Vorkutoj anglis kasa. …O kai vyrai išeis pasivaikščioti, sustos už kluono, žiūrės į kaimo slėnį, kitapus jo stūksančią jau kito, Kateliškių kaimo, sodybą. Mes, vaikai, strakaliodami netoliese, sužinosime, kad iš tų ramių namų kilęs kunigas Kazimieras Vasiliauskas, okupantų valdžios ištremtas į plačiosios Rusijos lagerius…

           Po gero kalno metų monsinjorą sutinkame jau Vilniuje. Buvau išleidęs savo romanų trilogijos I dalį „Savūnė“. Prototipas – teta, tėvo sesuo, jos likimas. O peizažas – iš vaikystės pažįstamų Čypėnų, jų apylinkių. Apsilankė sykį monsinjoras Mildos gatvėje, kur tada gyvenome. Padovanojau ką tik išėjusią knygą. Po kelių dienų – telefono skambutis. Kiek pavargusiu, bet jaunatviškai žvaliu balsu Kazimieras Vasiliauskas pradeda klausinėti apie romane pavaizduotas vietas, personažais virtusius žmones. Bėga minutės, paskui ir valanda, kita, Monsinjoras vis nenutyla. Šneka apie literatūrą, kurią be galo mėgo ir gerai pažinojo. Galiausiai atsidūsta: „Oi, ačiū tau. Atrodo, pabuvojau tėviškėje…“ Smagu išgirsti tokį žodį.

           Vėliau, kai susitikdavome, žiūrėk ir klausia: ar nebuvai mūsų kraštuose, neužsukai į Vabalninką, Čypėnus, Kuprius? Ne šiaip klausinėjo – Kupriuose amžino poilsio atgulę Monsinjoro tėvai, stūkso gražus medžio drožėjų sukurtas paminklas. Mano teta palaidota visai greta. Jei atsakai buvęs, vėl klausimų lietus – kaip ten, ar aptverti, ar sutvarkyti kapeliai, – iš akmenų sumūryta tvora vienoje vietoje buvo išvirtusi. Ar tebėra šalia tako augusi liepa, kiti medžiai?

           Ir klausosi, klausosi pasakojimų, vėl atsidūsta: tikrai – tarsi pabuvojau ten. Tada Monsinjorui kirbėjo mintis, kad atsisveikinęs su šiuo pasauliu, būtų palaidotas šalia savo tėvų. Likimas pasisuko kitaip – šis šviesus žmogus, artimai bendravęs su daugeliu rašytojų, atgulė Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje…

            O kartą skambina mokytojai iš Čebatorių (Varėnos raj.), kur baigęs universitetą mokytojavau. Prašo: gal prikalbinsit monsinjorą Vasiliauską atvažiuoti į susitikimą. Pretekstas, žinoma, rimtas. Gretimame Naniškių kaime buvo mokytojavęs Monsinjoro gimnazistiškų ir studijų laikų draugas poetas Paulius Drevinis. Užėjom į pirkią, kur po Sibiro kurortų buvo išsinuomojęs kambarį. Ir Monsinjoras, ir kartu atvažiavęs poetas Mykolas Karčiauskas smalsiai apžiūrinėjo kiekvieną kampelį – viskas buvo palikta taip, kaip kažkada stovėjo. Kunigas ilgai sėdėjo prie staliuko su namo šeimininke, klausinėjo apie įnamį.

            Paskui apžiūrėjome mokyklos pastatą, lipdytą tada kažkaip direktoriumi paskirto poeto rūpesčiu, vėliau švelniai vadintą ,,baltąja gulbele”.

            Į Naniškių mokyklą iš Čebatorių, stūksančių greta kitos kalvos, neretai atvažiuodavau dviračiu. Paprasčiausiai – pasikalbėti su gyvenimo vėtytu ir mėtytu poetu. Jis savotiškai pasignalizuodavo, kada manęs lauks. Būdavo, aštuntą vakaro užlipa į mokyklos palėpę, pro langelį mojuoja žibintu. Šitoks signalas puikiai matydavosi ir gretimame kaime, taip sužinodavau – pašnekovas laukia.

            Klausėsi Monsinjoras šito pasakojimo apie jaunystės draugą, apie jo eilių sąsiuvinius, kuriuose geriausių eilėraščių puslapiai buvo paženklinti geltonais, žaliais bei raudonais siūlais. Pagaliau atsiduso: „Gražių šposų prigalvota Pauliaus, o man jis taip ir liko ,,skolingas”. Studijuojant jį pakvietė į literatūros vakarą. Gi kelnės sutrintos, užlopytos. Paskolinau savąsias. Rytą girdime – Paulių susėmė saugumiečiai. Taip ir iškeliavo į Sibirą su mano kelnėm. Bet argi dėl to pyksi?..“

            Tekėjo dukra. Sutarėm – Arkikatedroje tuoks Monsinjoras. Atėjo sutarta valanda, laukiam. O Kazimiero Vasiliausko kaip nėra, taip nėra. Ateina jaunas kunigėlis, staiga prisimena: taigi šiandien šv. Florijonas. Monsinjorą pasikvietė Karoliniškių gaisrininkai. Ten iškilmės, pašventins jų vėliavą. Aišku, prisėdo prie vaišių stalo, tikriausiai ankstesnį susitarimą ir pamiršo…“ Tuoktuvių apeigas atliko jaunasis dvasiškis…

           Skambina monsinjoras. Nekantrus. „Važiuojam į Vabalninką. Vežu vertingiausią dalį savo bibliotekos, padovanosiu kraštiečiams. Man padės su Vabalninku neatsiejamai surištas Jonelis Strielkūnas. Prikalbinau ir Viktoriją Daujotytę…“ „Monsinjore, – sakau, – mielai važiuočiau, bet mūsų sodininkų bendrijos metinis susirinkimas, turiu pateikti revizijos komisijos ataskaitą. Niekaip negaliu“. – „Ai, ai, ai, kaip negerai, – girdžiu Monsinjoro balsą. – Norėjau, kad būtų ir daugiau mūsų krašto žmonių…Bet jeigu neišeina…Skubėk į savo sodą, būk žemės kurmis… Žemės kurmis, – pakartoja ir priduria: ,,O mes trauksim tvarkyti dvasios sodų…“

           2010 06 16                                                              Algimantas Zurba,

                                                                                        rašytojas

"Pradėjau nuo Dievo, o radau žmogų..."
 
Penkiasdešimt ketvirtųjų pradžioje gavau iš "Naro" laiškelį, kuris
baigėsi tokiais žodžiais: "Kas link darbo, tai skaitaus šachtoje.
Gyvenu gerai, draugų turiu, priešaky su kunigu V... ir vienuoliu D...,
kurie tokie pat , kaip ir Tu, jie padaryti "raudoni". Tiktai labai
Tavęs prašau parašyk kunig. V...laišką. Jis labai nori su Tavimi
susirašinėti. Rašyk mano vardu".
Laukiu. "N...s"
 
Tuo laiku "dažyti" kitamanius dar buvo naujas ir ne visai suprantamas
reiškinys. Štai kaip to laiko dvasinę situacija Intos lageryje aprašo
Juozas Petraška savo knygoje "Žvilgsnis atgal". II t. 42 p.
"Laikui bėgant, pradėjo ryškėti lyg ir dvi pažiūros į Lietuvos
ateities perspektyvas. Nors ankščiau minėti inteligentai nuo šių
grupių atsiribojo, bet polemizuoti kai kurie neatsisakė. O pradžią
visam tam judėjimui davė atsiradęs septintame lageryje Gerdas Binkis
(rašytojo Kazio Binkio sūnus). Jis savo kairiomis pažiūromis pradėjo
kurti Lietuvos ateities santvarkos koncepciją ant bolševikinio
pagrindo ir, pasakysiu, ne be pasisekimo. Atsirado vienas kitas
pritariantis toms idėjoms. Prasidėjo disputai. Šiam sąjūdžiui (jeigu
galima taip išsireikšti) labai pasipriešino paprasti eiliniai, mažiau
išsilavinę lietuviai, motyvuodami tuo, kad mes už pasipriešinimą
kairiesiems čia ir pakliuvome. Ir kaip drįsta tokiomis sąlygomis tai
piršti, kada praktiškai nieko konkrečiai įgyvendinti šiuo metu
neįmanoma. ... Susidarė tokia situacija, kad dešinieji pradėjo ruoštis
kairiuosius "pamokyti jėga". Toliau aprašęs savo pastangas atkurti
tarp lietuvių vienybę, pažiūras ir įsitikinimus paliekant vėlesniam
laikui, kai būsim laisvi, J.Petraška šį skirsnį užbaigia tokiais
žodžiais: "Vis dėlto pokalbiai su abiem pusėm pavyko, aistros aprimo.
Buvo išvengta nesantaikos, o gal ir muštynių". Šioj vietoj J.Petraška
nusikalsta istorijos tiesai. Nepaisant jo pastangų muštynės įvyko.
Apie jas liudija protezas vietoj penkių priekinių dantų ir du randai
mano galvoje nuo geležinės štangos, padaryti netiesioginiu "dešiniųjų"
užsakymu, pagal visas terorizmo taisykles, nes vykdytojai ligi šios
nežinomi
Aišku šis įvykis sukėlė didžiulį rezonansą ne tik mūsų "pirmame", bet
per "ketvirtą moterų" ir visuose kituose lagerio olpuose. Nors pas mus
buvo keturi ar penki kunigai jie reagavo visiška tyla, tartum nieko
neįvyko. Šitokį būdą "bendrauti" su kitamaniais galingai, nes buvo
išgirsti visuose lagerio olpuose, pasmerkė tik du dvasininkai iš
trečio olpo: Kazimieras Vasiliauskas ir Tėvas
Stanislovas-Dobrovolskis. Tada Kazimieras ir išreiškė norą su manimi
susirašinėti. Tėvas Stanislovas taip pat parašė laišką -
pasipiktinusį, guodžiantį ir drąsinantį. Gaila šis laiškas neišliko,
nors jį kruopščiai saugojau. Tėvui Stanislovui padėkojau po daugelio
metų, kai jis dar buvo Paberžėje, nors dėkingumą ir pagarbą jam
nešioju širdyje nuolatos. Su Kazimieru susirašinėjau mažai, nes
netrukus galėjom susitikti ir bendrauti betarpiškai.
Po Stalino mirties, panaikinus lagerinį režimą kartu su spygliuotom
vielom, galėjom susitikti ir su kitais "laisvaisiais tiesos
ieškotojais". Kai aš pradėjau svarstyti kodėl mus vadina kairiaisiais,
arba, norėdami izoliuoti, pravardžiuoja "raudonais" ar net
"bolševikuojančiais", - pamačiau, kad pagrindinis mūsų bruožas, kuris
taip erzino ir pykdė didžiąją likusios mūsų bendruomenės dalį, buvo
mūsų aktyvi praeities kritika. Ypač užkliūdavom, kai paliesdavom
nuosavybės "šventumą" ir paviršutinišką, primityvų religingumą. Šia
kritika buvo siekiama racionaliai suvokti neigiamas mūsų gyvenimo
apraiškas, atsisakyti jų ir pakeisti naujomis, teisingomis įdėjomis.
Tai mes ir vadinome tiesos ieškojimu. Ieškant tiesos, religijos ir jos
pirminio šaltinio - Evangelijos - nebuvo galima apeiti. Racionali jos
interpretacija, arba vien jaučiamų tiesų racionalizavimas, ir buvo
mūsų diskusijų, ginčių, pykčių, šmeižtų, net muštynių priežastis.
Šalia kitų epitetų užsitarnavome ir "bedievių" etiketę. Nežiūrint to
mes manėme, kad šios pastangos yra vienintėlės teisingos, nes jom
sugaištas laikas neprarandamas kalėjime. Arba, kaip rašė Juozas
Petraška, toje pačioje knygoje, "... Binkis tvirtai įrodinėjo, kad kaip
tik čia yra laiko viską pergalvoti, pasverti, išsiaiškinti, o išėjus į
laisvę, kaip sakoma, turėti gatavą receptą".
Panaikinus lagerius, į "laisvę" išėjome tik griežtai apribotame Intos
rajone. Tačiau tai leido darbovietę, gyvenamąją vietą ir draugus
rinktis pačiam. Mes natūraliai susibūrėme vakariniame Intos
priemiestyje - ir todėl šalia kitų, jau minėtų epitetų, mus pradėjo
vadinti "vakariečiais". Tačiau didžiausia šios "laisvės" dovana buvo
tai, kad mes galėjome susitikti su iš kitų olpų pasklidusiais ir taip
pat tiesos žodžio išalkusiais bendraminčiais. Žodis "bendramintis" čia
gal ne visai tinka. Mintys, tikėjimai, pažiūros kiekvieno buvo savos.
Bendras buvo tik visų įsitikinimas, kad tiesa yra ir aistringas noras
ištarti ją žodžiu, arba išgirsti tariant kitą. Mes buvome antrarūšiai
žmonės, be jokių pilietinių teisių, tačiau ir be jokių ideologinių
įsipareigojimų.
Neketinu rašyti pagiriamojo žodžio kunigui Kazimierui. Ką
beparašyčiau, neprilygs tam, ką žmonės patys jaučia ir kokį pėdsaką
jis paliko jų širdyse. Nežiūrint mūsų abipusės pagarbos, per visą šį
pusamžį bendraujant, mūsų retų susitikimų metu, mes visuomet
stovėdavome kairės-dešinės pozicijose. Kokį reiškinį iš gyvenimo
bepaliestume, o mūsų susitikimai dažniausiai būdavo problematiški, mes
svarstydavome jį ne naudos, o tiesos pažiūriu. Kalbėdavom, kaip ši
problema atrodo žvelgiant iš savų pozicijų. Nuostabiausia tai, kad
pokalbio pabaigoje problema dažniausiai išnykdavo palikdama šiltą
tarpusavio supratimo ir pagarbos jausmą.
Greitai Intos "vakariečių" būrelį užliejo, širdies ir proto brolių -
Jono Kudžmos, kunigo Kazimiero, Leonardo Matuzevičiaus trečiame olpe
išsiūbuota, dvasinė banga. Jungtinio, mūsų būrio centru tapo Jonas
Kudžma - literatas, "auksaburnis", Intos poetų žadintojas ir
kūrėjas. Jo klausydamas visada prisimindavau Maksimo Gorkio pasakytus
žodžius: "Poetams yra tik vienas Dievas: gražiai pasakytas, bebaimis
tiesos žodis". Šie žodžiai buvo mano devizas. Tačiau žmogus, kurį
nusakyti mes stengėmės kaip etaloną, racionaliais, kategoriškai
išreikštais tiesos žodžiais, nors atrodė tiesus, aukštas ir galingas,
buvo panašus į šaltą skeletą. Dabar naujų žmonių atneštos, poezijos
ir grožio dvasios veikiamas šis skeletas pradėjo užsipildyti minkšta
ir šilta plastika. Aš paklausiau Kazimierą, kame buvo mano
nepasisekimų priežastis, nors aš taip pat kalbėjau giliai permąstytais
"tiesos žodžiais". Kazimieras švelniai žiūrėdamas atsakė: "Kai
apaštalas panašiai paklausė savo mokytojo, Kristus jam tarė: "Prieš
sakant žmogui tiesą pirmiausia reikia jį mylėti". Aš pajutau, kaip
paprastai kun. Kazimieras į mano "žmogaus galingą skeletą", šalia
Leonardo poezijos ir Jono Kudžmos žodžių išpuoselėtos žmogiškosios
plastikos, įdėjo ir širdį.
Tačiau būdavo vakarų, kai sueigoje dominuodavo mūsų politikos
veteranai: Klemensas Brunius, Jonas Vokietaitis, Šačkus,
Aleksandras Bendinskas. Į pirmą vietą iškildavo mūsų valstybės
reikalai, svarbiausia - laisvės problema. Tada, man atrodė, ateidavo
mano valanda. Aš karštai įrodinėjau, kad realiai egzistuoja ne laisvė,
bet jos priešingybė - kliūtys. Laisvė yra tik kliūčių nebuvimas, o
joms pašalinti reikalinga jėga. Kliūtys visuomet yra realios, todėl ir
galia turi būti reali. Dauguma su manimi sutikdavo. Neaišku tik buvo,
kodėl ta jėga, kurią mes, nesiskaitydami su aukomis, taip narsiai
demonstravom miškuose, nesuteikė mums geidžiamos laisvės. Kazimieras
kukliai sėdėdavo nesikišdamas į "politikų" samprotavimus. Tačiau kartą
jis paprašė žodžio: "Man rodosi, kad šią sudėtingą laisvės problemą
galima atrakinti raktu, kurį mums paliko Kristus: Pažinsite tiesą ir
tiesa padarys jus laisvus". Šie žodžiai man žaibu nušvietė sąmonę. Iš
tikrųjų, kol nežinome tiesos, nepažįstame ir kliūties. Neskiriame kas
mūsų priešas, o kas draugas. Pirmojo olpo "laisvės kovotajai" ir mane
laikė mirtinu priešu ir tik per atsitiktinumą savo nuosprendžio
neįvykdė. Tiesa ir Laisvė surištos sąvokos. Jos neegzistuoja viena be
kitos.
Stebint kunigą Kazimierą, man pradėjo aiškėti gražus Kristaus paliktas
prilyginimas apie sėjėją. Mūsų aplinkoje jis rado ištroškusią dirvą,
į kurią netaupydamas bėrė lagerio aplinkoje subrandinto savo pašaukimo
sėklą. Kai jam priekaištaudavo kodėl taip dažnai lankosi pas
"bedievius", jis paprastai atsakydavo: "Kad pas bedievius aš randu
Dievo daugiau, negu kunigų sueigose". Vėliau šį laikotarpį mes
vadinome pačiu laimingiausiu mūsų gyvenime.
Tai tęsėsi mažiau nei dvejus metus. Penkiasdešimt šeštaisiais pradėjom
gauti pasus - ir mūsų "laisvės" radiusas prasiplėtė. Mes
išsisklaidėme, išsinešdami po dalelytę Intoj sukoncentruoto dvasinio
potencialo, tikėdamiesi tėvynėje sukurti naujus židinius. Aš su
keliais draugais atsidūriau Kaune, Bendinskas ir mūsų šaunioji poetė
"Smiltis" - Lentvaryje, Brunius žuvo "neaiškiomis aplinkybėmis",
Vokietaitį dar sutikdavau Kaune, bet po kelių metų jis taip pat
"neaiškiomis aplinkybėmis" žuvo. Jonas Kudžma įsikūrė su šeima
Gargžduose, Kazimierą sugrąžino į lagerį baigti "sroką", po to jis
turėjo apsigyventi Daugpilyje, nes į Lietuvą grįžti jam nebeleido.
Dvasiname pasaulyje turbūt taip pat galioja fizikos dėsnis: didėjant
erdvei, mažėja slėgis. Išsisklaidžius, mūsų dvasinė įtampa pradėjo
slūgti. Visiems reikėjo kurtis, auginti šeimas. Mūsų vidinio kompaso
rodyklė vis dažniau nukrypdavo į "naudą", kuriai parūpinti ir buvo
eikvojama didžioji energijos dalis. Justas Paleckis, matyt,
prisiminęs, kaip mano tėvas "traukdavo" jį iš smetoniško lagerio,
išsirūpino, kad man būtų nuimtas teistumas. Tai leido man persikelti
gyventi į Vilnių, kur, pasinaudodami atlydžio atmosfera, jau veikė,
man artimos, materialistinės pakraipos, "tarybinių laisvamanių"
rateliai. Ten turėjau progos susipažinti su viešai vartoti
draudžiamomis, bet diskutuojamomis sąvokomis: kibernetika, sisteminiu
mąstymu, informacija, modeliavimu, sinergetika ir kitomis, mokslo
suformuotomis, į filosofiją besibraunančiomis kategorijomis. Šių
sąvokų pagalba galėjau modernizuoti savo stichiškai susiformavusią ir
primityviai išreikštą pasaulėžiūrą. Tačiau pasidalinti šiuo džiaugsmu
nebuvo su kuo. Vienas Jonas Kudžma, sutinkamas dažniausiai Palangoje,
neslėpdavo savo degančių akių. Mes ištisą dieną sėdėdavome pliaže ir
svarstydavome, kaip pastatyti tiltą tarp kairės ir dešinės, tarp
materialistinių ir idealistinių pažiūrų žmonių. Labai
apgailestaudavome, kad tarp mūsų nėra Kaziuko, kaip mes vadinome
kunigą Kazimierą.
Praėjo geras dešimtmetis. Vieną vakarą buto šeimininkė pakvietė prie
telefono. Skambino kunigas Kazimieras. Kalbėjo trumpai: "Esu Vilniuje,
bet rytoj rytą turiu grįžti į Daugpilį. Jei galėtum vieną naktį
nemiegoti, aš pas tave ateičiau. Noriu pasikalbėti".
Šį prisiminimų skyrelį galėčiau pavadinti:"Mano laimingiausia nemigo naktis".
Sėdėjom prietemoje. Negaliu pokalbio perduoti pažodžiui. Kalbėjo
daugiausia Kazimieras. Matėsi, kad jis nori išsipasakoti ne tik
fizinę, bet ir dvasinę savo būseną, ir tikisi būti suprastas. Mane
nustebino motyvai, dėl kurių jis tremtimi Daugpilyje buvo net labai
patenkintas. Svarbiausia, kad jį, kaip "svetimšalį", paliko ramybėje
ne tik pasaulietinė, bet ir bažnytinė valdžia. "Dirbu buhalteriu,
kartais atlaikau mišias ir daugiau neturiu jokių įpareigojimų. Su
žmonėmis bendrauju savo nuožiūra. Žmonės kaip ir visur geri tik
kažkaip dvasiškai riboti ir savotiškai nelaimingi. Džiaugsmas, kokį
mes patirdavom Intoj, nors gyvenome žymiai sunkiau, jiems
nesuprantamas". Kaip ir dažniausiai kalbant su kunigu Kazimieru vėl
užstrigome ties žodžiu tiesa. Aš jam priminiau, kad Intoje šį žodį mes
supratome kaip "gėrio" idėją. Tai derinosi su tada jo pasakyta citata
iš Evangelijos: "Pažinsite tiesą ir tiesa padarys jus laisvus."
Pažinus ir sąmoningai suformulavus tiesą kaip gėrio idėją, atsiranda
impulsas veikti. Kiekvienas sėkmingas žingsnis didina laisvę, o kartu
ir viltį, kad "gėris" bus realizuotas. Viltis leidžia mums - tartum
avansu - pajusti džiaugsmą.
Šiandien, kasdieniškam gyvenime, tiesa suprantama marksistiškai, kaip
minties ir žodžio atitikimas tikrovei. Pav., žurnalistas, tiksliai
aprašęs kokią nors bjaurastį, apiplėšimą ar žudynes, gali išdidžiai
pareišti: "Aš parašiau tiesą". Toks šio termino sąvokų sudvejinimas
yra labai pavojingas. Naudingas tiems, kurie valdo, formuoja "tikrovę"
žmogui palikdami tik teisę tiksliai ją atspindėti. Taip suprantamos
tiesos sąvokos esmė yra žmogaus išorėje - tikrovėje. Yra taip, kaip
yra. Tuo tarpu evangeliškai suvokiama "Tiesa", yra žmogaus viduje
suformuota gėrio idėja žadinanti žmogiškosios dvasios įtampą, sakyčiau
Tiesos imperatyvą, per kūrybą aktyviai veikti tikrovę.
"Kiek aš Tave pažįstu, Kazimierai, esu įsitikinęs, kad nebuvo pamokslo
kuriame, nebūtum paminėjęs žodžio tiesa, aišku, evangeliškai
suprantamo. Tačiau taip pat įsitikinęs, kad nebuvo klausytojo, kuris
būtų supratęs šį žodį ne marksistiškai. Marksistiškai suvokiama tiesa
nežadina vilties, o tuo pačiu ir džiaugsmo..."
Taip ir panašiai samprotaujant slinko nakties valandos. Paryčiui
Kazimieras žiūrėdamas į brėkštantį rytą pasakė: "Taip. Aš dažnai
jaučiuosi balsas šaukiantis tyruose. Kartais net pagalvoju, ar
nereiktų man visiškai atsisakyti sakyklos. Tačiau kunigystė yra visam
gyvenimui..." Norėdamas suvokti, kiek rimtos yra tos abejonės,
paklausiau: "Pasitraukęs iš aktyvaus kunigavimo, ar galėtum,
pavyzdžiui vesti, sukurti šeimą?" "Kas už manęs tekės. Juk žinai ką
reiškia Lietuvoje buvęs kunigas.
Vilniuje, sostinėje, KGB akis budresnė. Iškvietė mane į saugumą "na
besedu". Prisistatė: Karpuchin, staryj čekist. Kalbėjo rusiškai,
pabrėžtinai mandagiai. "Mes žinome, teistumas jums nuimtas ir visur
galite rašyti, kad neteistas. Bet, supraskite, mums jūs vistiek
teistas. Kauno draugai jus perdavė mums, ir dabar aš jus stebėsiu.
Nenusigąskite, čia nieko blogo. Mes žinome jūsų biografiją. Žinome
kaip jūs praleidot laiką lageryje. Už tai reikėtų jums ne
reabilitaciją, bet ordiną duoti. Net komunistai lagerio sąlygomis taip
aktyviai nekovojo už humanizmą".
Iš patirties žinojau, kokio tikslo jie siekia. Taktika pradėti nuo
komplimentų man taip pat buvo pažįstama. Tačiau Karpuchinas neskubėjo.
Pajutęs mano silpnybę leistis į filosofines diskusijas, savo
strateginio tikslo siekė vis išsikviesdamas pokalbiams apie "aukštas
materijas". Pagaliau pagavęs už žodžio atsivėrė: "Jūs už tiesą ir mes
už tiesą. Ar nebūtų tautai naudingiau, jei mes dirbtume kartu?" Šios
frazės aš laukiau ir buvau pasiruošęs. "Jūs tarnaujate tautai pagal
savo liniją, aš pagal savo, o tauta tegul renkasi." Tačiau
įsidrąsinęs dar pridūriau: "Beja, kas link tiesos tai mes nevisai
adekvačiai ją suprantame. Pav., kunigui Alminui, kuris ne tik pagal
įsitikinimus ir gyvenimo būdą, bet ir pagal savo išvaizdą yra tikras
kryžuotis, jūs leidžiate kaitintis Palangos pliaže. O kunigas
Kazimieras Vasiliauskas, kuris ir gyvena tik tam, kad tarnautų žmonėms
nešdamas tiesą, jam neleidžiama net respublikos sienos peržengti".
Šiek tiek sumišęs Karpuchinas pasakė: "Matot, mes ne viską žinome.
Todėl reikia, kad kas nors mums padėtų. Tačiau jei žmogus pats to
nenori, mums iš tokio naudos nėra." Tuo mūsų pokalbiai šia tema ir
baigėsi.
Netrukus kunigas Kazimieras Vasiliauskas buvo atkeltas kunigauti į
Varėnos bažnyčią. Dabar galėjau dažniau jį aplankyti. Tačiau lankiausi
ne tiek dažnai, kiek jį lankyčiau šiandien, jeigu galima būtų sugrįžti atgal.
Per vėlai supratau, kokioje vienatvėje jis atsidūrė ir kodėl su nostalgija
prisimena Daugpilio laikus. "Ten aš buvau tarp žmonių, ir niekas
manimi nesidomėjo. Čia stebimas kiekvienas mano žingsnis. Man aiškiai
pasakyta: nekišk nagų prie jaunimo. Yra senos moterėlės - ir guosk
jas. Geros tos davatkėlės. Tačiau ką aš galiu joms pasakyti, kai
atėjusios reikalauja pašventinti "Agotos duoną". Paklaustos, kam to
reikia, choru atsako: "Kunigėli, jei namie nebus pašventintos duonos,
tai kuo mes gaisrą gesinsime?" Bandau aiškinti, kad tam yra
gaisrininkai, kuriuos galima išsikviesti. Tačiau įtikinti negaliu.
Taip susikūriau priešų ir iš tos pusės. Skaudžiausia, kad jų pusėj
atsidūrė ir mano motina, kuri pradžioj gaspadinavo, paskui apsivylusi
mane paliko ir išvyko tėviškėn."
Dar ir šiandien, po trisdešimt metų, negaliu be jaudulio skaityti jo
laiško iš to laikotarpio. Trumpas tai laiškelis. Štai jis:
Varėna 1971,II,24
Jau senai nesimatyta. O, ne kartą labai norėjosi Tave pamatyti. Tai
kas, kad mes formaliai žiūrint gal būt esame labai panašūs į tuos
Čiurlionio Dvynius, kurie atsistoję ant uolų, kurias skiria bedugnė,
nors jie ir gėrisi ta pačia saule, kurios spinduliai sudaro lyg kokį
tiltą, kuriuo einant taip atrodo, būtų lengva jiems susitikti.
Gal galėtumei pas mane kada užsukti, šeštadieniais ir sekmadieniais aš
visuomet namuose. Sekmadieniais esu daugiau užsiėmęs, o šeštadieniais
tik vakare nuo 6 iki 8 - negalėčiau atiduoti Tau. Pas mus traukinių
ateina daug. Ir sugrįžti būtų labai patogu.
Būnu ir aš Vilniuje, bet Tave turbūt sunkiau sugauti.
Laukiu ir tikiu. K .
Apsilankymas, kurį noriu aprašyti, įvyko jau pavasarį ar net vasaros
pradžioj. Diena buvo saulėta, miško keliukas, kuriuo vaikščiojom,
sausas, kvepėjo sakais. Man atvykus, būrelis paauglių, mandagiai pasisveikinę, išslinko iš kuklios klebonijos. Kazimieras, tartum kaltas būtų, tartum
pasiteisindamas pasakė: "Galvoju, kas bus, tas bus. Negaliu aš be
jaunimo..." Paskui pasiūlė: "Žinai, čia aš visiems ant akių. Ar
negalėtum dabar nusivežti mane kur nors giliai į mišką, kur mes būtume
tik dviese." Netrukus mes jau vaikščiojom Marcinkonių girioj. Matėsi,
kad jis nusiteikęs rimtam pokalbiui. Įžangą padarė trumpą:
-Kalbėk tu, aš klausysiu. Kalbėk, ką manai apie Dievą.
Vaikščiojant Kazimieras tylėjo, kaip ir buvo pasiūlęs. Tačiau tylėjo,
kaip tyli kunigas išpažinties klausydamas, kiekvieną žodį išgirsdamas,
kiekvieno prasmę suvokdamas ir įvertindamas. Kokia palaima jausti,
kad nesi "šaukiantis tyruose", kad tavęs "klauso ir girdi". Tokią
palaimą suteikti gali tik be galo gili ir be galo mylinti asmenybė.
Tačiau dabar aš vėl turiu dėstyti savo monologą. Gal ne vien savo. Jo
tylėjimas, kaip sakiau, buvo labai iškalbingas. Jis tartum stovėjo ant
uolos kitapus bedugnės, žiūrėjo, kaip iš savo pusės aš tiesiu į jį
tiltą, ir drąsindamas mojo į save.
Mano minčių eiga buvo maždaug tokia:
Senovės išminčiai, iš kurių mes paveldėjom šią sąvoką, teigia, kad
žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Taip pat jie
paliko mums daugybę žodžių tokių kaip: tiesa, gėris, meilė, laisvė,
kūryba, laimė, grožis.., kurių prasmė, matyt ir turėjo išreiškšti tai,
kas žmoguje yra dieviška, nes joks kitas gyvis tomis prasmėmis
nesinaudoja. Tačiau nuo to laiko praėjo tūkstantmečiai, gal trys, gal
keturi. Kaip ir viskas pasaulyje, keitėsi ir tų žodžių prasmės, jos
sekuliarėjo ir vulgarėjo. Todėl pirmasis žingsnis, ieškant Dievo, turėtų
būti šių sąvokų restauravimas. Restauruoti žodį vadinasi surasti jam
prasmę, suvokiamą visu šių dienų minties pajėgumu. Visą šių sąvokų
kompleksą vadinsime žmogaus dvasia. Juo išreiškiamas ne Dievas, o tik
tai, kas yra dieviška žmoguje, kuo jis į Dievą panašus.
Gali kilti klausimas: kam ta žodžių restauracija? Ar ne papraščiau
atmesti juos kaip pasenusius ir perimti tuos pačius fenomenus
nagrinėjančių mokslų terminiją. Tarybiniai ateistai taip ir daro... Šį
priekaištą atremčiau tokiu būdu: taip, šiandieninis mokslas į žmogų ir
jį supantį pasaulį įsiskverbęs ir giliau, ir plačiau. Tačiau jis
susiskaldęs. Sąvokų sferoje dabar tikras "Babelio bokštas". O
šiandieniniai balsai, reikalaujantys atsigręžti į Žmogų, yra ne kas
kita, kaip reikalavimas pamatyti ir pagerbti tai, kas žmoguje yra
dieviška. Mokslas ruošiasi užbaigti tuo, nuo ko senovės išminčiai
pradėjo - nuo žmogaus, sukurdami jam nusakyti atitinkamą terminiją,
sakyčiau žmogaus kalbą. Tai aš pavadinau "žodžių restauracija".
Įžanga ilgoka. Tačiau užduotis taip pat nelengva: juk žinai, kad
stoviu kitapus bedugnės, ant materialistinės uolos, ir siūlai kalbėti
apie idealinę esybę - Dievą. Manau nesitiki, kad šią temą išgvildensiu
iki galo, tačiau tiltą per bedugnę nutiesti, man rodos galima. Laimei,
ir tarp materialistinės pasaulėžiūros atstovų yra "laisvamanių", net
tarp marksizmo dėstytojų. Jie ne tik patys pasiskaito draudžiamos
literatūros, bet sugeba daug ką išversti ir išleisti. Naujų idėjų
paveikti, net Maskvos akademikai buvo priversti pripažinti, kad
pražiopsojo, jog materija turi ir idealinį atributą - struktūrą,
organizuotumą, tvarką, tokį pat objektyvų, kaip masė arba inercija.
Tai reiškia, kad materija, nuo atomo iki visatos, egzistuoja tik
sisteminių ryšių dėka. O mūsų akademikas P. Slavėnas, vienoj tokioj
"laisvamanių" sueigoj pareiškė, kad pasaulyje objektyviai nėra nieko
išskyrus santykius. Šiuo teiginiu nesunku įsitikinti prisiminus vieną
aksiomą iš sistemų teorijos: "Sistemų elementai yra taip pat
sistemos. O "santykis", arba "ryšys", kaip jį vadina N.Vineris,
laikomas kibernetikos tėvu, glaudžiai susipynęs su "žinojimu", arba
"informacija". Jei dar pridėsime žodžius "tvarka", "forma", kurių
reikšmė ta pati, pamatysime, kad jie tos pačios prasmės sąvokos,
kurias filosofai apibendrindami vadina idealybe.
Taigi. Idealybė yra sąvoka, kuri išreiškia tai, ko materialiai nėra,
tačiau be ko nėra ir jokio materialaus daikto. Bet koks daiktas
atsiranda tik tada, kai materiją užvaldo idealinė substancija. Tik ši
materijoje "ištirpusi" substancija padaro daiktą tuo, kas jis yra.
Čia, Kazimierai, prasideda mano abejonės.
Dievas, kokį mums paliko senovės išminčiai yra absoliučiai nemateriali
esybė - dvasia. Jis yra visur ir tuo pačiu metu jo nėra.
Tačiau tuos pačius požymius turi ir idealybė. Ta jos dalis, kurią
įsisavino žmogus žinių, arba kultūros pavidalu, yra tik maža dalelė,
palyginus su ta dalimi, kuri užprogramuota gamtoje-biosferoje. O ji,
savo ruožtu yra tik dalis tos idealybės, per kurią reiškiasi materija
- nuo žemės iki visatos. Ir štai idealybė išsiskleidė visatoje. Ji yra
visur ir tuo pačiu metu niekur... Sudaužytos vazos šukės sveria tiek
pat, kiek ir vaza. Kaupdamas žinias - išmintį žmogus nesidaro nei
sunkesnis, nei lengvesnis.
Dievas - visa žinantis.
Tarkim, kad visatoje, (senovės išminčių požiūriu, tik regimoje
aplinkoje) aktualizuota idealybė yra Dievo mintis. Žmogaus kultūra,
kaip minėta, yra tik mikroskopiškai maža jos dalelytė. Tačiau tai tik
kiekybinis skirtumas. Dabartinio žmogaus žinios yra daug tūkstančių
kartų didesnės ir gilesnės už praeities išminčių žinias. Tai reiškia,
kad žmogus artėja prie Dievo ir kiekybiškai. Dievas - visagalis.
Galybe vadinsime gebėjimą aktualizuoti idealybę medžagoje ir kurti
daiktą. Neginčysim, kad visata yra aktualizuota Dieviškoji mintis.
Tačiau akivaizdu, kad praeities išminčiai suteikė Dievui visagalybės
titulą stebėdami tik jų pačių akiračiu aprėžtą gamtos dalį. Didžiausią
savo kūrinį– žmogų Jis "padarė iš žemės molio". Dabartinio žmogaus
akiratis, bent mintyse, jau pradeda artėti prie Dieviškojo horizonto.
Tačiau aktualiai žmogaus galingumas palyginti yra dar labai mažas.
Materijos jis sugeba sukurti tik kelis naujus atomus. Tačiau pasaulio
pabaigą, nors tik žemės mąstu, jau galėtų suorganizuoti. Tai rodo, kad
Dievo ir žmogaus galybė skiriasi taip pat tik kiekybiškai ir, laikui
bėgant, tas skirtumas ženkliai mažėja.
Iš to, kas pasakyta, galime daryti išvadą, kad mūsų paveldėtas Dievo
įvaizdis yra nutapytas pagal žmogaus galią pažinti idealybės elementą
ir savo jėgomis įdiegti jį į medžiagą, t.y. sukurti daiktą. Arba
kalbant senovės išminčių terminais, pažinti tiesą ir, ją realizuojant,
kurti gėrį.
Šiandien yra didelė pagunda sutapatinti Dievą su idealybe, kuri, kaip
žinia, aprėpia pasaulį nuo atomo iki visatos. Kuri įgalina egzistuoti
tikrovę su visa jos įvairove. Tačiau, kaip minėta, idealybė jau
suvokiama kaip natūrali realybė. Dievo savoką sutapatinę su ja, mes
tartum uždarome Dievą realaus visatos radiuso viduje, kuriame esame
mes patys ir kuris yra mūsų gebėjimo mąstyti absoliuti riba. Kadangi
Dievas absoliučiai nematomas ir nesuvokiamas, jo negalima tapatinti su
idealybe, todėl tenka daryti dar vieną, paskutinį protui įmanomą
žingsnį: iškelti Dievą už realybės ribos ir manyti, kad Jis yra Tas,
kuris leido idealybei realiai egzistuoti ir realizuotis pasaulyje.
Šioj vietoj aš ir sustoju. Tokį žingsnį padaryti gali tik tikėjimas,
kurio, prisipažinsiu, aš neturiu. Beje, gražų posakį: "Dievas sukūrė
pasaulį ir ištirpo jame" reikia pripažinti netinkamu. Pasaulį kuria ir
ištirpsta jame idealybė - informacija, kaip šiandien ją vadina kai
kurie specialistai, arba - tiesa, kaip pavadino senovės išminčiai,
įpareigodami mus ją pažinti, realizuojant ją, didinti gėrio sumą
pasaulyje ir tuo prisidėti prie tolimesnės pasaulio kūrybos.
Dar ilgai vaikščiojom saulės sušildytu miško keliuku tylėdami,
gėrėdamiesi kūrinijos grožiu ir kvėpdami bundančios gyvasties aromatą.
Pagaliau Kazimieras ištarė: "Matyt, kitokio Dievo ir nėra"... Paskui,
jau važiuojant namo, pasakė žodžius, kuriuos ir dabar išgirstu
kiekvieną kartą, kai jo paveikslas iškyla mano atmintyje: "Matai, kaip
išeina. Tu pradedi nuo žmogaus - randi Dievą. Aš gi pradėjau nuo
Dievo, o radau žmogų..."
Šie žodžiai nutiesė nesugriaunamą tiltą per mus skyrusią bedugnę.
Kai, eidamas Neries pakrante, pamatydavau kitoje upės pusėje, tamsiame
Šv.Rapolo bažnyčios ir vienuolyno fone, vienintelį šviečiantį langą,
tuo tiltu mano mintys ir jausmai lėkdavo pas jį. Džiaugsmingai mane
sutikdavo. Rodydavo knygų lentynas, kurios vienintelį kambarį dalino
pusiau. Dovanojo kun. Česlovo Kavaliausko iš graikų kalbos išverstą
Evangelijų tomą. Išklausydavo ir išsklaidydavo ne tik mano dvasines,
bet ir politines abejones.
Būdavo ir tokių abejonių.
Kartą Palangoje, nuoširdusis Jonas Kudžma, švelniai į mane žiūrėdamas
paklausė: "Gerdai, tu man esi mielas ir toks visada liksi, bet pasakyk
- tarnauji tu jiems, ar ne." Nenustebino manęs tas klausimas. Mano
minėtas stačiokiškas kairuoliškumas laido gausiam nedraugų būriui
kurti įvairias legendas, arba etiketes, kaip dabar priimta vadinti,
kurios visos orientavo KGB kryptimi. "Mielas, Jonai, - atsakiau -
nėra žmogaus, kuris pažįsta mane geriau negu Tu. Jei nežiūrint to
abejoji, tai nieko negaliu Tau padėti. Geriau Tu pats pagalvok, ar
toks laisvamanis kaip aš, gali iš viso kam nors tarnauti? Tačiau, kad
nebūtų netikėtumų, žinok, kad vardan tiesos aš galiu derėtis ir su
pačiu velniu."
Šiuos mano žodžius turbūt tikrai išgirdo velnias ir pašnibždėjo Karpuchinui. Man buvo suprantama ir visai nestebino, kodėl atgimimo laikais pas jį plūsdavo žmonės. Kodėl "netikėliai" būriais vesdavo į Katedrą savo
suaugusius vaikus, tarp jų ir mano anūkę, o jis teikdavo jiems Krikšto
sakramentą. Suprantama, kodėl jaunos poros norėjo būti jo sutuokiamos.
Suprantama net ir tai, kodėl daugelis į paskutinę kelionę pageidavo
būti jo lydimi.
Pabaigai aš turiu grįžti prie konkrečių prisiminimų.
Netikėtai mirė artimas mano giminaitis. Sielvarto palaužta po pusmečio
atgulė ir jo žmona. Manęs Vilniuje tuo metu nebuvo. Paskutinę paguodą
jai suteikė, o netrukus ir į paskutinę kelionę palydėjo
kun.Kazimieras. Grįžęs užėjau padėkoti. Baigdamas paprašiau: "Jei
pajusi, kad mano valanda artėja, ateik pastovėti prie mano lovos"... "Ir
tu ateik, jei pajusi, kad mano valanda artėja anksčiau".
Kunigo Kazimiero sveikata pastebimai blogėjo. Nepaisant to, jis
paskambino man ir pakvietė palydėti jį į Varėną susitikti su buvusiais
parapijiečiais. Tai buvo netikėtas pakvietimas. Sutikau
neklausinėdamas motyvų. Jų galėjo būti keletas: noras prisiminti
kadaise ten praleistas valandas, noras, kaip dažnai jis darydavo,
viešai pademonstruoti savo prielankumą, tartum pasidalinti, nukreipti
į mane iš salės sklindančios žmonių meilės perteklių. Tačiau galėjo
būti ir artėjančios valandos nuojauta. "Atsiteisk su savo broliu, kol
dar esi kelyje su juo, nes kai pašauksiu, bus per vėlu". Šiuos
evangelijos žodžius Kazimieras gerai žinojo. Šis pakvietimas galėjo
būti ir noras paskutinį sykį pabūti kartu ir taip ištesėti pažadą. Aš,
deja, savo pažado neištesėjau. Mačiau, kaip greitai senka jo jėgos.
Tačiau atidėliojau. Pagaliau, būdamas kaime, nutariau, grįžęs, tuojau
Kazimierą aplankyti. Bet čia pat per radiją išgirdau: Monsinjoras
Kazimieras Vasiliauskas - mirė.
 
Dabar aš stoviu tarp katedros kolonų ir mintyse kartoju: "...kai
pašauksiu, bus per vėlu". Guodžia tik tai, kad meilė nereikalauja, jog
su ja būtų atsiteisiama. Ji trokšta, kad meilės skolos būtų gražinamos
kitiems, tiems, kuriuos jis atrado ir kurie dabar užpildę visą Katedrą
laukia eilės prieiti prie jo karsto atsisveikinti.
"Kazimierai, mus jungęs šviesos tiltas nenutūko. Juo netrukus ateisiu
ir aš, ir mes susitiksime, nes žinau, kad ir ten Tu mane užstosi, kaip
užstodavai čia, žemėje".
 
2002, 01, 14.                                                    Gerdas Binkis