KUPOS IR LĖVENS KRAŠTAS 1966–1968 m.

KUPIŠKIO TURGUJE

Pirksim paršelį ar puodynę?

KUPIŠKĖNŲ VESTUVĖS. REŽISIERIUS PETRAS ZULONAS

DAINŲ ŠVENTĖ KIŠKIO MIŠKE 1966m.

KUPIŠKĖNŲ KRAŠTIEČIŲ SUBUVIMAS ADOMO PETRAUSKO SODYBOJE–MUZIEJUJE

UOGINIŲ KAIME PRIE ANTAŠAVOS 1980m.

       (Retro su Grūto parko kvapeliu. Lenkiu galvą prieš Viktorą Malinauską)

DAINŲ ŠVENTĖ PRIE PYRAGIŲ EŽERO 1980m.

MANO GARBŪS SVEČIAI KUPIŠKĖNAI

My honorary visitors kupiskenai

Poetas– kritikas Valdemaras Kukulas

             RAŠYTOJAS JUOZAS BALTUŠIS (ALBERTAS JUOZĖNAS)

Besišnekučiuojantis su "Armonikos"ansamblio vadovu St. Liupkevičium

VU Sarbievijaus kieme 1987m. rugsėjo mėn. 1d.

KRAŠTOTYRININKAS JUOZAS PETRULIS (1904-1975?)

RAŠYTOJAS JURGIS USINAVIČIUS

A writer Jurgis Usinavicius

             AKTORĖ EUGENIJA BAJORYTĖ SU VYRU AKTORIUM REGIMANTU ADOMAIČIU APIE 1969m.

Akademikas Alfonsas Merkys Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime

1988 m. spalio mėn. 22-23 d.

Filologas–germanistas Jonas Kilius Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime

1988 m. spalio mėn.  22-23 d.

FILOLOGAS GERMANISTAS, VERTĖJAS JONAS KILIUS

A germanic philologist Jonas Kilius

PAMINKLOSAUGININKAS JONAS GLEMŽA

TAPYTOJAS JULIUS JOKŪBONIS–skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sūnus

A son of sculptor Jakubonis–painter Julius Jokubonis

1994 m. vasario 15d.

“ Kupiškėnų mintys “

MIKIŠKIAI

Netoli Skapiškio miestelio, prie kelio, einančio nuo geležinkelio stoties, stovi trys vienišos sodybos. Prie jų - medžiais apaugusios kapinaitės. Retai į jas beužeina žmonės. Liūdi nulūžę kryžiai, ištrupėję antkapiai. Prie jų visai nesiderina naujas, 1992 m. pastatytas paminklas. Tai Mikiškių kaimo kapinės. Apie patį kaimą “ Lietuvos TSR administracinio - teritorinio suskirstymo žinyno “ I dalyje randame tik tiek, kad jis yra pustrečio kilometro nutolęs nuo Skapiškio miestelio.

Mikiškių kaimo vardas minimas nuo seniai. Skapiškio parapijos klebonas Jonas Kazimieras Šrubovskis 1694 m. sausio 5 d. aprašo Skapiškio parapijos ribas. Tarp visų jai priklausanèių kaimų yra minimas ir Mikiškių kaimas. Šio kaimo žemes supo Šuazelio palivarkų miškai ir žemės. Mikiškių kaimas, kap ir Šimiškių bei Bajorų kaimai, grafo miškuose turėjo servitutus.

Per 1922 m. žemės reformą grafo Šuazelio žemės turėjo būti išdalintos valstiečiams per trejus metus. Valstiečiai, turėję teisę į grafo miškus, reikalavo, kad miškai - ganyklos, vadinami servitutai, būtų atiduoti jiems. Tos nuosavybės jie ieškojo teismo keliu. Šimiškių ir Bajorų kaimai samdė advokatą, kuris padėjo laimėti bylą. Tuo tarpu mikiškėnams teismas miško nepripažino.

Tas bylinėjimasis buvo vienas iš reikšmingiausių įvykių kaimo gyvenime. Be to, kaime vykdavo “skodai“. Susirinkę valstiečiai aptardavo laukų sėjomainas, ganymo reikalus. Mikiškių kaimas turėjo apie 50 galvijų, todėl buvo renkamas piemenų vyresnysis - ustovas.

Už Skapiškio geležinkelio stoties esančiose pievose vykdavo įvairios loterijos, aukcijonai. Gegužines rengdavo Skapiškyje veikę pavasarininkai, jaunalietuviai, šauliai. Šiuose renginiuose, žinoma, lankydavosi ir Mikiškių kaimo valstiečiai.

Paskutinįjį Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį Mikiškiuose gyveno Balčiūnų, Petrulių, Jonušių, Merkių, Balių, Vizbarų, Greibų ir Puronų šeimos. Skirtingas, neretai ir tragiškas buvo šių šeimų likimas. Antai Povilas Balčiūnas, į šį kaimą atvykęs iš Salamiesčio apylinkių, turėjo čia lentpjūvę. Augino dešimt vaikų ir visus juos mokslino. Todėl, galima sakyti, kad šis valstietis buvo vienas iš šviesiausių Mikiškių kaimo žmonių. Tuometinė visa šeima - žmona Janina, dukros Birutė ir Jadzė, sūnūs Petras ir Algis - Jurgis - 1949 m. kovo 25 d. buvo išvežti į Sibirą. Po tremties šeima nebegalėjo gyventi savuosiuose namuose, todėl išsiskirstė po įvairius Lietuvos miestus.

Puronų šeima į Mikiškius atsikėlė prieš Antrąjį pasaulinį karą, todėl Stasė Puronienė gerai atsimena tą laiką : sudegė Jono Vizbaro kluonas, visi aplinkiniai laukai buvo išrausti apkasų. Puronai per karą slėpėsi pačių iškastame bunkeryje, ten laikė ir savo turtą. Nuo trėmimo jų šeimą išgelbėjo tai, kad pas juos buvo apsigyvenęs rusas valdininkas.

Didelis buvo Antano Greibaus vienkiemis. Jis turėjo apie 30 ha žemės, tačiau jo gyvenimas nebuvo turtingas, neapsiėjo be skolų, todėl kaimynai jį vadino “vargeliu”. Greibaus šeimoje, be tėvų, buvo du vaikai ir močiutė. 1948 m. juos visus vežė į Sibirą, bet močiutę iš stoties grąžino atgal. Vėliau ją globojo Puronai. Antanas Greibus ir jo sūnus Vytautas mirė Irkutsko srityje, o motina ir sūnus Algirdas grįžo į Lietuvą.

Antanas Petrulis buvo turtingas ūkininkas, turėjo 32 ha žemės. Jo šeimoje augo šešios ar septynios dukterys. Jos labnai mėgo dainuoti, eidavo ir giedoti. Petrulio klojime prieš karą įvyko vaidinimas “Miške“, kurio autorius ir režisierius buvo tuometinis Skapiškio parapijos kunigas Prielgauskas. Viena iš Petrulyčių, Juozėnienė, liko gyventi Mikiškiuose. Ji buvo apsišvietusi moteris, rašė eilėraščius, lipdė gipsinius papuošimus antkapiams. Jai mirus, sodyba buvo nugriauta. Liko plynas laukas.

Apie kitas šeimas pavyko sužinoti labai nedaug. Vizbarai, Merkiai - mirę, jų vaikai gyvena įvairiose Lietuvos vietovėse. Baliai irgi ilsisi Mikiškių kapinaitėse, o jų sodyba dar tebestovi.

Dabar Mikiškių kaime gyvena Trifilijus ir Regina Aleinikovai, Marytė Armonienė, Stasė Puronienė ir Aldona Puronaitė, Andrius ir Giedrė Mičėnai.

Mikiškių kaimas Kupiškio rajono teritorijai priklauso tik nuo 1960 m., anksčiau - Pandėlio rajonui. Dar 1952 m. Mikiškiuose pradėtas žemės melioravimas. Tai turėjo įtakos ir kaimo nykimui. Dabar vėl yra norinčių savarankiškai ūkininkauti. Naujieji ūkininkai, reikia manyti, pratęs Mikiškių kaimo gyvenimą.

Jolita PIPYNIENĖ

Skapiškio filialo bibliotekininkė

Antano Vizbaro biografija

Antanas Vizbaras, sūnus Jono gimė 1924m. sausio mėn. 10d. Mikiškių kaime Skapiškio valsčiuje Rokiškio apskrityje (vėliau priklausė Kupiškio rajonui) ūkininkų Jono ir Leonoros Vizbarų šeimoje. Iš 5-kių vaikų, augusių šeimoje, Antanas buvo vyriausias. Mokėsi Skapiškio pradžios mokykloje, progimnazijoje, o ją panaikinus, Kupiškio gimnazijoje. Tėvai, pastebėję jo gabumus, iš paskutinių santaupų išleido mokytis į Vilnių. Vienerius metus mokėsi Vilniaus universiteto miškų ūkio fakultete. 1940m., sovietams okupavus Lietuvą, vienerius metus neveikė miškų ūkio fakultetas. Pavyko įsidarbinti geležinkelyje, tuo pačiu išvengė tarnybos tarybinėje armijoje. Darbe įgytas žinias tobulino: 1950m. baigė Vilniaus geležinkelininkų technikumą, nors diplomo gauti nepavyko, nes prieš pat valstybinius egzaminus buvo suimtas, tardomas, kalinamas net keliuose kalėjimuose: Sodų g-vėje Antakalnyje ir Galiausiai Lukiškių kalėjime. Buvo nuteistas kalėti 10 metų ir išvežtas į Komijos SSR lagerius už tai, kad viešai kritikavo visą tarybinę santvarką, ypač pasisakė prieš kolektyvizaciją. Iš lagerio, t.y. tremties, grįžo mirus Stalinui 1953m. Dokumentuose buvo įrašas: „Neleisti įsiregistruoti mieste ir dirbti atsakingose pareigose“. Tačiau, padedant savo buvusiems draugams – bendraminčiams, pavyko įsidarbinti geležinkelyje. Vyresnybė, pastebėjusi jo sugebėjimus, nors jis ir buvo nepartinis, patikėjo jam atsakingas pareigas: Telšiuose dirbo geležinkelio stoties viršininku, vėliau Klaipėdoje – geležinkelio stoties viršininko pavaduotoju eksploatacijos reikalams. Šiose pareigose išdirbo iki pensijinio amžiaus.

Vienas iš teigiamų jo charakterio bruožų buvo tai, kad jis sugebėjo gražiai bendrauti su žmonėmis, juk niekas taip nenuskaidrina žmogaus dvasią, kaip žodis: geras, nuoširdus, tyras ir laiku pasakytas.

Jo charakterio bruožai atsispindi eilėraštyje, kurį Antanui parašė mūsų tėviškės talentinga skulptorė ir kartu poetė Danutė Jozėnaitė.

Tėviškės jaunuolis

Tu vistiek retkarčiais nusimeni

Bet ne, - tik susirūpini,

Žaliom pakluonėm mudu giminės,

Dienas čia kartais trupinam.

Tu toks visuomet linksmam ūpe,

Nors juoką imk ir skolinkis!

O ties manim - debesys supas

Tokia aš melancholikė.

Mikiškiai 1944m.

Būdamas šešiasdešimt devynerių metų, kada paskutinės ligotos gyvenimo dienos neleido užsiimti fiziniu darbu, panoro užrašyti per pragyventus metus susikaupusius prisiminimus, kurių didelė dalis, žinoma, nuėjo į užmarštį. Gal kai kam čia užrašytos mintys atrodys juokingos, sentimentalios ... Labai mieli prisiminimai pasiliko iš vaikystės, praleistos po tėvų stogu.

Buvo parašęs prisiminimus ir iš jaunystės metų, tačiau, jam mirus, o žmonai persikeliant gyventi iš Vilniaus atgal į Klaipėdą, kažkur dingo.

Mirė 1993 metais, palaidotas Vilniuje, Karveliškių kapinėse.

Kaunas 2012m. 05mėn. 04d. Užrašė sesuo Janina Vizbaraitė - Rasimavičienė

PRAEITIES PRISIMINIMAI

Atrodo, taip netikėtai priartėjusi senatvė verčia apmastyti daugelį dalykų. Vienas iš jų, praeities prisiminimai, kurių didelė dalis nuėjo į užmarštį, baigiant šešiasdešimt devintuosius savo amžiaus metus. Labai mieli išliko prisiminimai apie vaikystę, praleistą po tėvų stogu. Labai gerai prisimenu savo senelius: Kazimierą ir Marijoną Vizbarus. Ypač prisimenu tas dienas, kada senelis Kazimieras, išsivedęs mane ant skiedryno ir pasodinęs ant gūnios prieš šildančią pavasario saulę, kapodavo malkas, žabus. Netoliese kapstėsi vištos, o gaidys vis taikėsi prie mano kramtomos duonos riekės. Arba, kada senelio buvau paliktas kieme ir tuo metu buvau užpultas žąsino, kuris mane stipriai apgnaibė. Labai verkiau, prisimenu, kaip močiutė įsivedusi mane į gryčią apgaubė skara ir rūkė žvakelėmis. Dūmai ėdė akis, pradėjau kosėti. Išgelbėjo įbėgusi į gryčią mano mamytės mama - Agnieška. Daugiau apie senelį, išskyrus laidotuves, nieko neprisimenu. Senelis Kazimieras mirė 1928m., kada man ėjo penkti metukai. Iš savo tėvelio esu girdėjęs, kad senelis Vizbaras buvo labai geras tėvas, žmogus labai sąžiningas, nebuvo padaręs jokių skriaudų saviems, giminėms, ar kaimynams.

Senelis Kazimieras gimė apie 1856m. Kandrėnėlių km. Skapiškio parapijoje, kur jo tėvas buvo vedęs našlę Stukienę, turinčią tris vaikus, sugyventus su Stuku, kuris buvo miręs. Stukienė ištekėjo už Vizbaro sugyveno dar tris vaikus. Taigi Stukienės – Vizbarienės ir mano prosenelio Vizbaro šeimoje augo šeši vaikai. Stukienė – Vizbarienė nuo mirusio pirmo vyro Stuko buvo paveldėjusi apie dviejų valakų laisvo valstiečio ūkį. Visiems užteko duonos ir vietos. Tačiau vaikams užaugus, ypač po abiejų tėvų mirties, iškilo turtiniai nesutarimai. Vaikai, sugyventi su Vizbaru, buvo vyresnių Stuko vaikų pripažinti beteisiais į tėvų palikimą ir išvaryti iš namų. Išvarytas iš Kandrėnėlių mano senelis Vizbaras apie 1880m. atėjo kaip užkurys į Mikiškių km., kur vedė Marijoną Petrulytę, gimusią apie 1860m. gavusią nuo savo tėvų Tamošiaus Petrulio ir Greibutės pusę valako žemės pasogai.

Mano močiutė Marijona Petrulytė – Vizbarienė buvo labai darbšti, dora, visų mylima ir gerbiama. Apie tai man paaugus teko girdėti iš tėvelio, jo brolių ir seserų. Buvusi labai pamaldi, tačiau labai mėgo jaunimo sueigas. Mirė 1931m. Palaidota Skapiškio parapijos kapinėse bendrame kape su vyru Kazimieru ir sūnumi Napaliu. Čia stovi sūnų pastatytas 1932m. paminklas, ant kurio užrašas: “Čia ilsisi Vizbarų šeima”.

Marijona ir Kazimieras Vizbarai iki Pirmojo Pasaulinio karo sugebėjo prasigyventi, turėjo susitaupę nemažą sumą rublių, su tikslu nusipirkti papildomai žemės. Kaip pasakojo mano tėvelis, užaugindavo daug linų, kurie duodavo nemažas pajamas. Apdirbtus linus veždavo arkliais net į Rygą. Todėl senelis visuomet laikė porą gerų arklių. Užaugindavo kas dveji metai po dvimetį arklį pamainai.

Marijona ir Kazimieras Vizbarai sugyveno 5 vaikus, tris sūnus: Joną, Napalį ir Lionginą ir dvi dukras: Oną (Beleckienę) ir Kastutę (Grikienienę).

Iš visų vaikų išsiskyrė Jonas, kaip pasakojo kaimynai, giminės, tai buvo darbštus, sumanus, išradingas žmogus, visų rankų meistras. Turėjo kalvę su visais reikalingasis įrankiais: su koja minamą dumtuvę, figūrinį priekalą, įrangą žemės ūkio inventoriui apkaustyti, turėjo pasidaręs įrangą, į kurią statydavo nepaklusnius arklius (eržilus), kuriuos pakaustyti įprastinėmis sąlygomis buvo neįmanoma.

Turėjo visus staliaus įrankius, įvairius pjūklus pjauti skersinį ir išilginį medį, leistuvus, oblius, skirtus ne tik obliavimui bet ir dirbinių pagražinimui. Pasidarydavo visus reikalingus reikmenis ūkio reikalams. Buvo pasidaręs gražią lineiką. Turėjo gražius pakinktus (šorus) su gražiomis kamanomis ir vadžiomis iš odos ir austo spalvoto audinio. Visa tai būtų išsilaikę iki mūsų dienų, jeigu raudonosios armijos “didvyriai” nebūtų iškasę iš gerai paslėptų ir užmaskuotų dėžių ir pardavę už samagoną Skapiškio miestelyje ir kitur. Daug laiko skyrė sodo veisimui ir priežiūrai. Pats skiepydavo medelius, yra išvedęs ne vieną obelų veislę. Turėjo visus batsiuvystės įrankius su daugybe jo paties pasigamintų kurpalių. Pasiūdavo batus visai šeimai, o paprašius ir kaimynams, žinoma už mokestį. Labai mylėjo gyvulius, ypač arklius. Kaime sodyba buvo didelė, su daržais, kluonu. Tėvelio rankomis buvo užveistas didelis sodas. Ypač daug buvo slyvų. Prisimenu dažnai užeinantį slyvauti Samuoliuką (taip visi vadindavo elgetaujantį senuką), kuris valgydavo slyvas su visais kauliukais, tuo visus prajuokindamas.

Duktė Konstancija m. prieš karą buvo ištekėjusi už Grikienio, gyvenusio Sriūbiškių km. Pandėlio parapijoje. Mirė 1962m., palaidota kaimo kapinaitėse. Kastutės vyras Grikienis žuvo nepakėlęs žiaurios kaizerinės valdžios apie 1916m. Sugyveno 3 vaikus, du sūnus: Lionginą, Bronių ir dukrą Kazimierą. Jai nebuvo lengva auklėti be tėvo likusius našlaičius vaikus.

Napalys, gimęs 1889m. miręs 1932m. nuo inkstų persišaldymo. Mūsų visų atmintyje palikęs labai nuoširdaus, pagal to meto apsišvietusio žmogaus įvaizdį. Mėgo skaityti, turėjo gabumų muzikai ir dainai, grojo armonika. Žiemos metu grįždamas iš vakaronės Vėželių ar Čivų kaimo peršalo ir susirgo. Tuo metu gydžiusiam gydytojui Jurgelioniui nepavyko jo pagydyti.

Tėvelio sesuo Ona, gimusi 1890m. Nuostabi moteris, tauri, garbinga, darbšti, sumani, gera šeimininkė, ką įrodė ištekėjusi už Juozo Belecko į Kreipšių km. Beleckienės padaryto sviesto ir sūrio troško nusipirkti ne tik Skapiškio inteligentai, bet ypač žydai. Dažniausiai užsipirkdavo iš anksto. Palepindavo ir mus, Vizbaro Jono vaikus. Atsimenu, kaip atvežė pusę maišo džiovintų sūrių. Kreipšiuose visuomet būdavo smagu pasisvečiuoti, sočiai pavalgyti, ne tik skanių sūrių, keptų rūkytų kiaulės kumpių, šaltienos, skaniai pasūdyto sviesto, geltono tarsi padažyto, pasigrožėti ežeru, tuo metu dar skaidriu, ir pasiirstyti valtimi, kurią paskolindavo Gužo duktė, Skapiškio vargonininko Danilevičiaus žmona. Ona su Juozu vaikų nesugyveno, nuo pastarojo laimės nepatyrė. Jos vyras mėgo lengvesnį gyvenimą. Gerai sugyveno su klebonu Kasperiūnu, nes klebonijos ūkis susisiekė su Belecko žeme. Giedojo jis Skapiškio bažnyčioje prie altoriaus. Įdomu tai, kad per šventes giedodavo du Beleckai: mano tetos vyras Beleckas iš Kreipšių – bosu, o Beleckas iš Laibiškių – tenoru. Abu jie buvo tarsi parapijos išrinktieji.

Tetos vyras Beleckas Juozas skyrėsi nuo kitų dar ir tuo, kad laikė labai daug karvelių, kuriuos naudojo kepsniui, už tai sėdavo nemažai žirnių jų mitybai. Prie ežero turėjo tvenkinius, kuriuose augindavo karpius. Prisimenu, kaip prieš šventas Kalėdų šventes atvežė visą prausiamą bliūdą karpių. Turėjo porą labai gerų karvių, kaip sakydavo klebonijos veislės, labai gerai prižiūrimą pasoginį arklį, su kuriuo važiuoti buvo beveik neįmanoma, baidėsi net dviratininko, o sutikus motociklą ar automobilį, jeigu nespėdavo užmauti maišo ar užmesti gūnios ant galvos, šokdavo bėgti nuo kelio į laukus.

Na ir jauniausias tėvelio brolis Lionginas, gimęs 1902m. Jo gyvenimas susiklostė skirtingai nuo kitų šeimos narių. Priežastis ta, kad visiems žmonėms buvo labai geras, nuoširdžiai trokštantis visiems padėti, be jo neapsieidavo nei viena talka, jaunimo susibūrimai. Visur suspėdavo, dažnai į vakaruškas nujodavo pasibalnojęs arklį. Turėjo gerą, gražų balną su gūnia ir ant stirnos kojos įnagį arkliui paraginti. 1926?m. priimamas dirbti eiguliu Skapiškio girininkijoje paskiriant jam valstybinių miškų priežiūrą, kurie ribojosi su Kreipšiukų, Vėželių, Čivų ir Laukelių kaimais. Darbas buvo labai atsakingas ir sunkus, nes Pirmojo Pasaulinio karo metu buvo sudeginta daugybė sodybų ir kaimų. Gyventojai statėsi trobesius, o pinigų nusipirkti medienai daugelis neturėjo, todėl buvo daug miško vagysčių, o Lionginas, būdamas geraširdis, vietoje to, kad apie vagystes praneštų girininkijai ar policijai, bandė vagystę nuslėpti. Pravedus reviziją, vagystės buvo išaiškintos, ir Lionginui buvo patiektas ieškinys 5000 litų sumai. Tai buvo apie 1932 metus. Nuo šio laiko prasidėjo Vizbarų bankrotas, visos bėdos ir nuostolių išmokėjimai užgriuvo ant mano tėvelio pečių, kaip vyresnio šeimoje. Jis tuo metu vedė visą ūkį, nenorėjo, kad nuostoliams atlyginti būtų valstybės nusavinta žemė, trobesių ir turto dalis, priklausanti Lionginui. Tėvelis apsiėmė apginti Liongino padarytus nuostolius valstybei, tai yra juos apmokėti. Teko tėveliui paaukoti mamytės atsineštą kuklią pasogą naujais litais ir auksiniais rubliais ir dar pasiskolinti, kuriuos buvo labai sunku grąžinti. Atėjo visiems sunkios dienos, o ypač mamytei ir tėveliui. Valstybei Liongino padaryti nuostoliai buvo išmokėti, tačiau skolų grąžinti greit negalėjo, nes gyvenimą baigė močiutė, tėvelio brolis Napalys. Nemažos išlaidos padarytos gydymui, laidotuvėms. Daug kainavo iki minėtų nelaimių sudegintų karo metu trobesių statyba.

Apie mano tėvus Joną ir Eleonorą Vizbarus iš jų gyvenimo po vestuvių, pažymėtina tai, kad 1924m. sausio 10d. gimė sūnus, pakrikštytas Skapiškio parapijos bažnyčioje vardu Antanas. Iš tėvų ir dėdės Liongino prisiminimų visiems buvo didelis įvykis, šeimos šventė. Vaikas gimė sveikas ir kaip pasakojo artimieji, gražus, tėvai labai didžiavosi. Važiuodami į svečius pas gimines, nors vėliau gimė ir daugiau vaikų, su savimi visuomet veždavosi Antaniuką, vadinamą Untaniuku. Prisiminimas išlikęs iki šių dienų, kada tėvai vežėsi į pokermašę į Strošiūnus pas senelio Kazimiero Vizbaro brolio dukterį Marcinkevičienę, gyvenusią Alizavos parapijoje. Važiuojant per Lėvens upę (tilto nebuvo – brasta) buvo tiek gilu, kad vanduo pradėjo semtis į lineiką, o aš pradėjau taip rėkti, kad arklys išsigandęs pradėjo lėkti per vandenį, sukeldamas vandens srovę, kuri užpylė lineiką iki sėdynės. Į balių nuvažiavome visi sušlapę, buvau baramas kaip kaltininkas.

1925m. kovo mėn. gimė antras sūnus, kuris Skapiškio parapijos bažnyčioje buvo pakrikštytas Jonu. Mama Jonuką labai sunkiai gimdė, ilgai sirgo. Ligoje padėjo mamos mama Agnieška Sebastinavičienė.

1927m. spalio mėn. 19 d. gimė duktė Janina. Motina ją labai mylėjo, mums dažnai kildavo net pavydas. Buvo gera, tėvams paklusni mergaitė. Mes dažnai berniukai susilaukdavome tėvų bausmės, nes sesutė tuoj pat pranešdavo mūsų, o ypač Untaniuko, kaip vyresnio išdaigas.

1930m. rugpjūčio mėn. 22d. gimė Vytautas. Tais metais plačiai Lietuvoje buvo minimos Lietuvos kunigaikščio Vytauto 500 metų gimimo metinės, augo darbštus, nelinkęs į išdykavimą vaikas.

1931m. lapkričio mėn. 12d. gimė Povilas. Mums vyresniems vaikams palikdavo jį prižiūrėti, o tai mums labai nepatiko. Kartais mama, grįžusi iš lauko darbų, atrasdavo jį paliktą likimo valiai, už ką gaudavome pylos. Mamos mama – močiutė sakydavo, kad šis vaikelis jau nebereikalingas ir supdama jį ant rankų vis sakydavo: “Skrisk į dangų”.

Mikiškių kaimas

Povilas Balčiūnas buvo nusipirkęs iš Jono Balio – Baliuko apie 0,6 ha žemės, ant kurios buvo pasistatęs lentpjūvę, ir malūną, varomus garinio lokomotyvo. Gyveno pasiturinčiai. Labai simpatiška buvo Balčiūno žmona – penkių vaikų motina. Su vyresniuoju sūnumi Povilu draugavome visą vaikystės metą. Buvo labai gabus, gerai mokėsi pradžios mokykloje, o vėliau gimnazijoje. 1940m., užplūdus mūsų kraštą Raudonajai armijai, kurios buvo apie mūsų kaimą pilni miškai, Povilas grybaujant buvo raudonarmiečio pavaišintas ir užsikrėtė dizenterija. Išgydyti nepavyko ir 1940m. rugpjūčio mėn. mirė.

Sūnūs Petras ir Algis, dukterys Birutė ir Jadzė augo sveiki, buvo draugiški. Jų gyvenimas susiklostė tragiškai. Kadangi tėvas Balčiūnas Povilas nepriklausomoj prieškarinėj Lietuvoj buvo visuomenininkas, priklausė Šaulių ir Tautininkų sąjungoms, be to lentpjūvės ir malūno savininkas, tai išvaduotojams netiko. 1941m. šeima slapstėsi ir tremties išvengė. 1944m. Balčiūnas Povilas pasitraukė į užsienį. Likusius šeimos narius 1949m. bolševikai ištrėmė į Sibirą. Į Lietuvą grįžo 1956m.

Merkių kiemas. Prisimenu gerai senelius Merkius, kurie mano vaikystės metais buvo gyvi, nuoširdūs, geri žmonės, vaišindavo kriaušėmis, kurios labai greitai gesdavo, bet buvo labai skanios. Vyresnioji duktė Emilija buvo mano krikštomama, vėliau ištekėjusi už grįžusio iš Amerikos turtingo Gūros iš Laičių km. Atvykus pas tėvus apie krikštosūnų niekada neužsimindavo, jokių dovanėlių nesu gavęs. Žinau, kad mirė dar prieš karą. Antra duktė, ištekėjusi už Šeinausko į Kandrėnėlių km. buvo labai simpatiška, besišypsanti, maloni moteris. Jau mirusi. Su jos vyresniuoju sūnumi Šeinausku, Kupiškio geležinkelio stoties ilgamečiu viršininku esame geri pažįstami.

Sūnus Kazimieras, su kuriuo iš visų kaimynų man teko bendrauti, paliko mano atmintyje gerus prisiminimus. Vedęs iš Skapiškio m. Dailiūnų km. Balytę sugyveno dvi dukteris: Ireną ir Almą. Alma gyvena Panevėžyje, o Irena Tytuvėnuose. Merkiai jau senokai mirę.

Jonas Balys. Visiems pasilikęs atmintyje ir visų vadintas Baliuku. Iki senatvės nevedęs. Turėjo didelį, kiekvienais metais užderantį ir pilną skanių obuolių ir kriaušių sodą. Jeigu mūsų kaimo vaikų nepakviesdavo į sodą, tai mes surasdavome kelius ir į jį patys. Laikė keletą bičių avilių. Pavaišindavo medumi. Visam gyvenimui liko atmintyje, kaip mes vaikai, padėjome sugauti bičių spiečių. Baliukas įlipo su prietaisais į uosį, ant kurio šakos susispietė bičių spiečius, o mes vaikai sustoję po uosiu žiūrėjome galvas užvertę, kaip Baliukas semia bites. Jis bandė nupjauti šaką, ant kurios buvo spiečius ir ją įkišti į kubilą. Tačiau šaka su visu spiečiumi jam išsprūdo iš rankų ir krito ant vaikų. Ypač bitės sugėlė mano broliuką Povilą, kuris vos nemirė. Mažiausiai kliuvo Balčiūno Povilui, kuris mokėdamas gerai plaukti, šoko į šalia buvusią sodželką.

Baliukas pats buvo ir gaspadorius ir šeimininkė. Padarydavo skanių sūrių, kuriuos džiovindavo daržinėje, kurioje vasarą ir gyvendavo. Sūrių prikaišiodavo visur, todėl dažnai mes, vaikai, vaišindavomės, o kartu ir pelės, kurių daržinėje netrūko. Niekas nuo to nesusirgo ir nemirė. Baliukas iš Skapiškio miestelio turgaus, pardavęs sviestą, sūrius ir kiaušinius, o į vasaros pabaigą medų, grįždavo linksmas ir dainuodamas. Jis niekuomet daug negėrė, bet pusbonkiuką visuomet turėdavo. Sulaukęs senatvės, nuo Slavinčiškio, Kupiškio parapijos pasikvietė įsūnį Povilą Armoną, kuriam paliko ūkį. Baliukas niekam iš kaimynų skriaudos nepadarė, tačiau daugelis ir mano tėvai buvo nepatenkinti, kad Baliukas žemės, kuri gyvenant kaime buvo išskirstyta rėžiais neįdirbdavo, buvo užleista piktžolėmis ir krūmais ir ypač daug tokių rėžių buvo galulaukėse, kurie vėliau, skirstant į vienkiemius, atiteko mano tėvams. Kur Baliukas palaidotas po mirties? Jo kapas man nežinomas. Taip ir išdilo iš atminties visų vaikų už obuolius ir kriaušes mylimas Baliukas.

Jonušio kiemas – pats turtingiausias iš visų kiemų. Per Pirmąjį pasaulinį karą trobesiai nesudegė. Viskas buvo išlikę gerame stovyje. Laikė geras karves ir gerus arklius, žemė buvo gerai įdirbama, derlinga, nors visa rėžiais. Turėjo pastovų žemės darbininką Dundulį, kuris grįžęs po Pirmojo pasaulinio karo iš Amerikos atidavė Jonušiui visą sukauptą kapitalą. Buvo nupirkta arklių traukiama kuliamoji mašiną, grūdų valymui arpas ir fuktelis, kuriuos už gerus pinigus nuomodavo kaimynams. Jonušys buvo vedęs turtingą merginą su gera pasoga. Jonušiai išaugino tris vaikus, iš kurių vyresnysis sūnus Linas nepiemenavo, nors pagal kaime nusistovėjusią tvarką, prie skerdžiaus išskirti ganiavai piemenį eilės tvarka privalėjo kiekvienas kiemas. Linas pokario metais dirbo mokytoju, susirgo pleuritu ir mirė. Dvi dukterys Vanda ir Agnė sukūrusios šeimas. Vanda gyvena Panevėžyje, Agnė Šilutės rajone. Visi trobesiai 1933–35m. buvo perkelti į vienkiemį, viskas gražiai sutvarkyta, bet džiaugtis gyvenimu teko neilgai. Pokario suirutės išardė gyvenimą, kuo labai atsiliepė tėvų Jonušių sveikatai. Abu yra mirę. Laimei išvengė fizinių kančių, nes sugebėjo prisitaikyti prie pokarinės sovietinės valdžios ir dėl turtingo gyvenimo išvengė tremties. Vienkiemis vėliau buvo parduotas.

Greibų kiemas - turėjo virš pusantro valako geriausios žemės. Iš senųjų Greibų prisimenu negaluojantį senelį Greibų, kuris susitikinėdavo su mano seneliu K.Vizbaru, senąją Greibienę, kuri buvo geriausia žinovė, kaip paruošti avižinius šustinius ir išvirti avižinį kisielių. Kitos kaimo moterys taip nemokėjo. Dar esant stipriems seniesiems Greibams kiemas gyveno turtingai. Tėvams mirus, paveldėjęs ūkį vienturtis sūnus Antanas daugiau mėgo linksmybes negu darbą. Atsirado skolų, kurių nepadengė net Antano vedybos su 10 000 litų pasoga apsivesta mergina. Visa Greibų šeima, išskyrus senąją Greibienę, 1948m. buvo ištremta į Sibirą, kad turėjo 33 ha žemės, daug gyvulių, arklinę kuliamąją mašiną, bei kitą žemės ūkio inventorių. Sibire mirė Greibus Antanas su vyresniuoju sūnumi Vytautu. Algis su motina išliko gyvi ir 1958m. grįžo į Lietuvą.

Greibai laikė kaime du didelius šunis. Vienas juodas, visuomet pririštas, antras palšas – žvėris, be galo piktas, dažnai nutrūkdavo nuo ryšio ir buvo viso kaimo vaikų siaubas. Praeinant pro Greibų kiemą, arba pamačius atlekiant palšą šunį, kuris reikia pridurti visuomet būdavo alkanas, mus vaikus visuomet apimdavo baimės jausmas.

Petrulių kiemas. Jeigu anksčiau paminėti Jonušiai, Greibai pasižymėjo turtingumu, tai Petruliai tuom pasigirti negalėjo. Bet tai buvo žmonės apdovanoti dvasiniu turtu. Visas kaimo kultūrinis gyvenimas sukosi apie šio kiemo žmones. Petrulis Antanas ir jo žmona Uršulė Indreikaitė užaugino net septynias dukteris: Emilę, Adelę, Oną, Stasytę, Damutę, Marytę, Alvyrą, iš kurių mano vaikystėje kaime gyveno penkios. Čia vykdavo labai gražios jaunimo vakaronės – gegužinės, klojimo vaidinimai – teatrai, skambėdavo dainos ir šiaip vakarais. Čia pirmą kartą gyvenime daugelis kaimo gyventojų ir vaikų išvydo kino paveikslus. Visam gyvenimui išliks atmintyje visą gegužės mėnesį atliekamos šv. Mergelės Marijos garbinimo pamaldos, kurias vesdavo Ona Petrulytė – labai balsinga mergina, giedojusi Skapiškio bažnyčios chore, pirmoji Lietuvos dainų šventės dalyvė. Labai puiki, maloni buvo gražuolė Domicelė (Damutė). Ypač geros širdies buvo Stasytė, švelni, maloni, visuomet besišypsanti mergina. Panaši buvo jaunesnioji Alvyra, kuriai aš iki šiol esu dėkingas už globą. Kada abu lankėme Skapiškio pradžios mokyklą, mano mama nuolat prašydavo Alvyros pagloboti Untaniuką, kad nenugrimztų sniege, kad neužpultų miesčioniukai, o tokių Skapiškio miestelyje buvo nemažai ir vėliau pasižymėjusių stribų. Gera buvo ir Marytė, tačiau ji labai stropiai saugodavo savo kiemą nuo pašalinių, o ypač sode augusią labai derlingą su skaniais obuoliais gardinėliais vasarinę obelį. Taip susiklostė mūsų vaikystės kaime keliai, kad grįžtant iš laukų būtinai tekdavo eiti per Petrulių kiemą. Niekas mums vaikams nekliudydavo, tačiau jei sutikdavome Marytę, tai ji mus tuoj pradėdavo barti. Taigi, vienintelei Marytei mes vaikai jautėme šiokį tokį nedraugiškumą, o gal baimę? Visą gyvenimą išliko malonūs prisiminimai nuo visų Petrulių šeimos: dukterų, kurios visos ištekėjo, sukūrė šeimas ir išaugino gražią jaunąją kartą. Man labiau įsiminė Emilės vaikai: Regina ir Stasė Kaladytės ir Jonas Kaladė. Adelės vaikai: duktė Danutė ir sūnus Linas. Visam gyvenimui labai skaudų prisiminimą paliko Danutės Jozėnaitės tragiškas likimas. Jauna, gabi menininkė nepakėlė visų pokario bolševikinių žiaurumų, tautos genocido. Petrulių šeima iš ankstyvos vaikystės paliko gražius prisiminimus ir supratimą, kaip kurti dvasinį gėrį ir grožį. Tai labai dvasingos, doros ir pamaldžios Uršulės Petrulienės nuopelnas.

Balio Jurgio kiemas. Gražūs prisiminimai yra likę apie Balienę, kuri nuoširdžiai draugavo su mano mamyte, o ypač ilgais rudens ir žiemos vakarais būdavo kartu. Baliai vaikų neturėjo, todėl dosniai palepindavo mus vaikus, pavaišindavo obuoliais ir ypač skaniomis kriaušėmis, kokių viso kaimo soduose nebuvo.

Balys Jurgis buvo ramaus būdo žmogus, tačiau didelis rūkorius, gal dėl to ir anksti pasimirė. Balienė pasikvietė iš Gindvilių kaimo giminaitį Puroną Povilą, jauną, energingą kavalierių, dainininką, ilgametį Skapiškio bažnyčios choristą. Jo atvykimas gyventi į Mikiškių km. labai pagyvino jaunimo gyvenimą, nors ligi tol vienintelis kavalierius kaime buvo tik tėvelio brolis Lionginas. Puronas ir dėdė Lionginas pasidarė neišskiriami draugai, vakarinių ir įvairių jaunimo išdaigų organizatoriai, kurios vykdavo Petrulių kieme, kuriame, kaip minėjau, buvo septynios dailios dukterys. Man, kaip vyriausiam iš vaikų, dažnai pavykdavo dalyvauti jų rengiamuose žaidimuose, kaip žiedo dalijimas ir pan. O vakarais dažniausia būdavo dainuojama, skaitoma. Prisimenu vienas užgavėnias. Vienas iš vyrų atsisėsdavo į važį ir su žvanguliais į arklio bėgimo taktą skambindavo, kiti važį stumdavo kaimo ulyčia, sustodami ties tais kiemo vartais tų kiemų, kuriuose gyveno merginos, laukdamos piršlių, ypač erzindavo Petrulytes, kurių buvo net keturios pasiruošusios ištekėti. Prisimenu, kaip troba nušvisdavo nuo uždegtos lempos, prasiskleisdavo lango užuolaida pasižiūrėti atvažiavusių piršlių ir jaunikio. Antanas Petrulis išeidavo atkelti vartų, o išdykėliai bernai tyliai, jau neskambant žvanguliais, dingdavo kuriame nors kieme. Tą teko matyti man pačiam, nes mūsų troba buvo prieš Petrulių trobą.

Mačenskų (Mačionių) šeima gyveno gale kaimo. Mačenskienė blogai kalbėjo lietuviškai o mes nedorėliai vaikai pagal savo netobulą supratimą iš jos kalbos pasityčiodavome. Abu jie buvo lenkų tautybės, bet mes vaikai tuo metu tautybių neskyrėm. Šeimoje augo keturi ar penki vaikai, gyveno vargingai. Po vienu stogu buvo gyvenamo namo dalis ir tvartelis. Trobos viduje molinė asla, sienose nedideli langeliai. Mačenskai buvo darbštūs žmonės ir pagal to laiko galimybę laikė karvę ir kitų gyvulių. Su jų vaikais visi draugavo ir niekas jų neskriaudė. Prisimenu jų dukras: Elzbietą, Filomeną (Falmeną), sūnus: Stasį, Petrą, Alfonsą. Šiuo metu turiu žinių tik apie Emiliją, gyvenančią Šimiškių kaime nuosavame name ir sūnų Stasį, gyvenantį Kreipšių km. Elena Zovienė gyvena Panevėžyje. Elzbieta žuvo 1941m. užėjus vokiečiams.

Viskas pasikeitė, kada 1932–1933m. prasidėjo skirstymas į vienkiemius, kilo daug įvairių ginčų dėl viensėdijų skirstymo pagal žemės rūšis ir sodybų plotų nustatymą. Matininkas, kuris vykdė žemės apmatavimo darbus, kaip teko girdėti, buvo daugiau palankus “turtingiesiems”, kurie jį vaišino, papirko net pinigais.

Tėvams atiteko 22 ha žemės plotas galulaukėje, buvo daug nedirbamos žemės rėžių, užaugusių krūmais, kurie pagrindinai buvo priklausę Baliukui. Šiaip vieta graži, šalia gero kelio Rokiškis – Panevėžys, kuriuo važinėjo autobusai, vadinami koncesijomis. Tik 0,5 km. iki Skapiškio geležinkelio stoties. Minėtą žemės plotą mano tėveliui teko dalintis su broliu Lionginu, kuriam pagal susitarimą buvo atmatuoti 9 ha, o tėvams liko 11,66 ir apie 1 ha miško. Taip buvo sutarta dalinai atsilyginti tėvams už padarytas dėdės Liongino skolas nevykusio jo eiguliavimo metu. Pusiau buvo pasidalintos ir kaime esamos trobos. Kėlimasis į vienkiemius, statybos, žemės kultūrinimas paverčiant ją dirbama žeme labai sunkia našta prislėgė tėvus. Augo 5 vaikai, kuriuos reikėjo pavalgydinti, aprengti, vyresnius leisti į mokyklą. Tėvelis nutarė griebtis papildomo uždarbio. Varžytinių būdu įsipareigojo vežti iš Skapiškio geležinkelio stoties į Skapiškio miestelį paštą. Šį darbą teko atlikti nakties metu tarp 4 – 7 val. Kiek milžiniškos sveikatos, valios ir ištvermės parodė tėvelis, naktimis vežiodamas paštą, o dienomis dirbdamas visus ūkio darbus. Kiek sveikatos reikėjo padėti iškertant krūmus buvusių savininkų žemės rėžiuose. Į šį darbą buvome įtraukti ir mes, vyresnieji vaikai; aplink krūmą apkirsdavo jo šaknis, o po to su dalbomis mes vaikai padedame jį išversti. Man, kaip vyresniam, teko tėveliui padėti ir dirvas suarti, nors tuo metu savo ūgiu siekiau tik plūgo rankenas. Vienu metu kaimynas Merkys pajuokavo, kad lauką aria vieni arkliai, o artojo nesimato.

Paštą tėvelis vežiojo nuo 1932m. Valstybės išskirtas mokestis buvo 120 Lt. mėnesiui. Tačiau buvęs pašto viršininkas Juozas Likas iš gretimo Šimiškių km., kad sutaupytų valstybei pinigų, paskelbė varžytines. Norinčių šį darbą dirbti atsirado daug. Varžytinių metu tėvelis nusivaržė iki 60 Lt. Tai buvo pasityčiojimas iš žmogaus, nes vien arklio ir vežimo išlaikymas buvo vertinamas apie 100 Lt. O koks buvo tuo metu kelias, jungiantis Skapiškio geležinkelio stotį su Skapiškio miesteliu? Tam tikslui tėvelis laikė labai gerus arklius.

Kada buvo vežamos piniginės siuntos, kartu važiuodavo ir ginkluotas laiškininkas. Tėvelis irgi turėjo ginklą. Tuo metu dar gyvenome kaime, kai vežant piniginę pašto siuntą kelią buvo pastoję plėšikai, bet tik dėka gero arklio – ristūno pavyko pabėgti nuo plėšikų. Labai gerai prisimenu nuotykį, kai tėvelis vos nepramiegojo traukinio. Tuo metu gyvenome jau vienkiemyje. Kadangi gyvenamas namas nebuvo pilnai įrengtas, tai miegojome daržinėje ant šieno. Tėvelis išgirdo traukinio signalą, kai šis jau buvo arti semaforo. Jis greit šoko kinkyti arklį, įsimetė į vežimą čebatus ir išdūmė. Į geležinkelio stotį pribuvo kartu su traukiniu, bet visa bėda, kad į vežimą buvo įmestas tik vienas čebatas. Kadangi buvo nakties metas, tėvelis nepastebėjo. Tėvelis pasakojo, kad važiavę traukiniu keleiviai iš jo stebėjosi, kaip po peroną vaikšto žmogus su skrybėle ant galvos, vieną koją apsiavęs čebatu, o kita basa.

Tad tokioje aplinkoje slinko mano tėvų gyvenimas ir mano vaikystė.

1993 metai